Pavasaris negailestingai išstūmė žiemą. Namie užsisėdėti lengva, bet nesinori. Ypač, kai čia pat, mieste, tiek daug dar neišvaikščiotų vietų. Broliai retsykiais apsistumdo, apsižodžiuoja, bet bevaikštant Antakalnio kalvų keteromis ir slėniais buvo neįtikėtinai gražu žiūrėti į Tikrus brolius.
Dominykas jau buvo spėjęs atprasti nuo visur besisukiojančio tėčio fotoaparato objektyvo.
Bet netruko vėl priprasti.
Adomas visuomet drąsiai žvelgia į objektyvą.
Leiskimės į kelionę. Antakalnis ne šiaip sau turi tokį gražų vardą. Kalvų čia netrūksta. Tik medžiai jas šiek tiek slepia.
Tėtis ir Adomas eina griova, Dominykas laikosi viršuje.
Miškas – natūrali žaidimų aikštelė.
Kai niekas „nemato“, galima ir su seilėm pažaisti…
Kempinė-knyga.
Adomui vis kažkas į batą krito.
Visą vakarą miškas nenustojo aidėti dviejų brolių klegesiu.
Nejučia saulė ėmė slėptis.
Metas namo.
