Pavasaris negailestingai išstūmė žiemą. Namie užsisėdėti lengva, bet nesinori. Ypač, kai čia pat, mieste, tiek daug dar neišvaikščiotų vietų. Broliai retsykiais apsistumdo, apsižodžiuoja, bet bevaikštant Antakalnio kalvų keteromis ir slėniais buvo neįtikėtinai gražu žiūrėti į Tikrus brolius.
Keti kasdien labai laukia svečių. Keisti jie – ateina kada nori, ilgai neužsibūna.
Tėtis ir Adomas kažkur be tikslo važiavo ir be tikslo stabtelėjo Trakuose. Leidosi saulė, sugrįžo šaltukas ir ėmė spausti taip, kad net rūko patalais viską apgaubė.
Vienu ar kitu metų laiku atsidurti Liepojoje jau tapo įprasta. Vieną žvarboką žiemos savaitgalį Dominykas su tėčiu ir vėl atsidūrė šiame paslaptingame mieste, kur atokesnėse vietose vis dar stovi masyvūs betono luitai.
Ar oras gali būti blogas? Ne. Jūs patys blogi.
Trys vyrai, nežiūrėdami į orų prognozes išlėkė pas kaimynus latvius nuotykių ieškoti.
Dominykas sakė, kad nori sodybos. Jei tokią turėtų, augintų alpaką. Net savo kambary šieno turėtų, kad pas jį galėtų užeiti.
Kad geriau įsivaizduotume kaip atrodytų išsipildžiusi svajonė, su visa gauja moksleivių aplankėme alpakas gyvenančias sodyboje netoli Trakų.
Adomas ėmė ir netikėtai užaugo. Ne ūgiu, o darželį išmainė į mokyklą.
Miškas kaip upė. Jis nuolat keičiasi, kasdien vie kitoks. Negali du kartus nueiti į tą patį mišką. Žiūrėk ten paukšteliai jau lizdą susisuko, štai baravykas pro samanas nosį kiša, o va anas medis jau nudžiuvęs, netrukus vėtra jį išvers… O kiek miške išsiraizgę takelių! Todėl mus miškas taip traukia.