Vasario 16-osios akimirka beklaidžiojant Tarkovskio filmo pėdsakais.
Kategorija: Uncategorized @lt
Žaislų muziejus
Tarp dviejų gražių švenčių išriedėjom į Žaislų muziejų. Nors gidės kalbos greit atsibodo, bet pora valandėlių pralėkė kaip greitasis traukinys.
Žiemos rūpesčiai
Iš debesų žiema po tam iškišusi galvą
Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės
Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,
Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,
Ant visų baisių klampynių kelią padarė
Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
Panašu, kad Kristijonas, mintydamas apie žiemą, rašalo veltui nešvaistė. Štai ir mums rūpestis tapo kieme besisukiojančią pūgą balnoti. Tad suzgribę į roges miškelin už gatvės pasidavėm.
Katedros požemiai
Lauke šalta ir drėgna – metas lįsti į požemius, ten šilta, nėra vaiduoklių ir istorijų įdomių galima paklausyti. Pvz., kad Adomo zuikis pabaidė Vytauto Dižiojo žirgą, o kaip žinia nuo jo nukritęs Vytautas sunegalavo ir pamirė.
Morkos
A: – Tėti, kada bus mano gimtadienis?
T: – Vasaros pabaigoje.
A: – O tada ateis ruduo, užaugs morkos ir vėl bus žiema…
Mylėsim amžinai
Sakoma, kad laikas gydo žaizdas. Tačiau jis palieka gilius randus ir neužpildomą tuštumą…
Kalėdinė šventė darželyje
Atrodo dar vakar voliojomės pajūrio smėlyje, o štai į duris jau beldžia Kalėdų senelis… Visą dieną vaikų darželyje netilo armonika, gitara, smuikas, pianinas ir vaikų dainos. Šoko dainavo visi, net auklėtojos ir tėveliai. Buvo dvigubai smagu, nes broliai juk du.
Seno geležinkelio pėdsakais
Kol mama su broliu klaidžioja kalėdiniais parduotuvių labirintais, Dominykas su tėčiu tyrinėja apylinkes ir purvynais klampoja ieškodami kažko naujo, seniai užmiršto.