Vienu ar kitu metų laiku atsidurti Liepojoje jau tapo įprasta. Vieną žvarboką žiemos savaitgalį Dominykas su tėčiu ir vėl atsidūrė šiame paslaptingame mieste, kur atokesnėse vietose vis dar stovi masyvūs betono luitai.
Kelionė į Liepoją netrumpa, todėl atsiradome čia jau saulei ruošiantis panirti į jūrą. Smagiai išvėdinome galvas gaiviame pajūryje.
Įlindome į vieną-kitą požemį.
Galų gale atsidūrėme mūsų pamėgtame viešbutyje, kur, sušildę skrandžius Chilli con carne, minkštai išsimiegojome.
Kitą dieną sukome kilometrus nuo vieno objekto prie kito.
Dvigalvis
Radome bebrų gyvenvietę. Jie ten savotišką skulptūrų parką išgraužę.
Dominykas tikrina ledo tvirtumą
Laiptai į begalybę
Prie jūros būna delfinų
Raudonžandis
Prieš ilgą kelią namo, porą valandų smagiai praleidome Karuostos kalėjime
